Mitybos elgsenos psichologinės ištakos
Mitybos elgsenos psichologinės ištakos (1 dalis)
Žmogaus galvoje kylantis klausimas „valgyti ar- ne?“, yra aiškus signalas, jog šis noras yra sąlygotas vidinio beviltiškumo pojūčio. Išties alkanam žmogui toks klausimas nekyla. Bet jeigu žmogus kamuojasi vidine neviltimi, jis visuomet j jį atsakys teigiamai. Žmogus gali gėdytis, kad nuolat valgo, kaip jam atrodo, iš nuobodulio. Tačiau tas nuobodulys ir pasyvumas dažniausiai turi daug gilesnes priežastis, kurias pirmiausiai jam reikia pripažinti. Kai kuriems žmonėms valgymas – kaip raminamieji vaistai. Valgymo procesas laikinai sumažina jų vidinę baimę ir nuslopina nerimą. Tėvai dažnai maitina vaikus būtent todėl. Pernelyg įnoringam vaikui paprastai duodama ko nors pavalgyti, kad jis nurimtų. Visa tai rodo, jog valgymo procesas gali turėti ir visai kitokią prasmę, negu vien alkio numalšinimas.
Valgis psichoanalizėje simbolizuoja motiną, kadangi tai pirmoji būtybė, iš kurios jo gauname. Šis simbolis gali turėti įvairų turinį. Jeigu motina neduoda kūdikiui valgio, tai suvokiama kaip atstūmimas. Tačiau kai kurios motinos patiria asmeninį pasitenkinimą, kai vaikas valgo, suvokdamos šį faktą kaip jo meilės joms išraišką. Daugelio vaikų jau nuo pirmųjų gyvenimo metų valgis irgi identifikuojamas su meile. Valgymo procesas tampa meilės išraiška, o valgio atsisakymas – maištu. Labai dažnai vaikai suvokia, kad tik atsisakydami maisto gali sulaukti trokštamo motinos dėmesio.
Neurotiškas elgesys ir persivalgymas
Nekontroliuojamas valgymas – tai neurotiško elgesio forma. Žmogus, kuris nuolat nevalingai valgo, taip ieško atsvaros savo vidinei frustracijai, įniršiui ir kaltės jausmui. Persivalgymas padeda sumažinti frustraciją. Maisto valgymas, tiksliau – jo kimšimas, yra infantilus agresijos raiškos būdas. Kompulsyvus ėdrūnas tiesiog naikina maistą, o kadangi šis giluminėje psichologijoje simbolizuoja motiną, tai gali būti pasąmonėje užgniaužto įniršio ant jos išraiška. Tačiau tuo pačiu metu motina simboliškai – per maistą priimama, taip nors trumpam švelninant su ja pasąmonėje siejamą giluminę frustraciją. Galiausiai kaltės dėl užgniaužtos neapykantos jai jausmas perkeliamas ant paties persivalgymo akto – t.y. tokiu būdu maskuojami tikrieji jausmai ir žmogų kamuojanti kaltė paverčiama labiau priimtina. Persivalgymo problema siejasi su negebėjimu pasiekti tikro pasitenkinimo. Kenčiantieji dėl nekontroliuojamo valgymo neišvengiamai pastebi, jog maistas neteikia jiems malonumo. Ir tik kai žmogus susigrąžina gebėjimą ir teisę siekti pasitenkinimo, jo apetitas normalizuojasi. Valgymas, paremtas pasitenkinimo principu, savaime tampa malonumu ir yra nesuderinamas su kompulsyvia elgsena. Tačiau tam pirmiausiai reikia susigrąžinti vienovę su savo kūnu ir susitaikyti su juo.
Dietų diktatūra
Priešingybė kompulsyviam valgytojui yra žmogus, užvaldytas lieknumo idėjos. Be abejo, lieknumas šiandien madingas. Šią madą galima paaiškinti reakcija į persivalgymą, kuris tapo būdinga mūsų „aptukusios“ visuomenės ypatybe. Kita vertus, tai skatina ne mažiau kompulsyvi kova, pavertusi tos visuomenės gyvenimą į nesibaigiančias lenktynes. Beje, šiose lenktynėse storuliai neatlaiko…
Gyvenimiškos lenktynės – tai bėgimo nuo mirties metafora. Šiuo požiūriu apkūnieji vargu ar gali tikėtis atsidurti tarp nugalėtojų. Lieknėjimo manija atspindi ir troškimą amžinai likti jaunam, ir garbaus amžiaus baimę. Senatvė mums – tai liga ir irimas. Kadangi tai natūralus mūsų kūnuose vykstantis procesas, pojūtis, jog mirtis neišvengiama, kamuoja kiekvieną, beviltiškai besistengiantį išsaugoti jaunystę, – ir drauge gilina tą beviltiškumą. Tai, kad jaunystė šiandien iškeliama kaip aukščiausia vertybė, atspindi tą beviltiškumą visos kultūros mastu. Lieknumas siejamas ir su kitais geidžiamais privalumais: aukštu ir dailiu kūnu, elegantiška laikysena, rafinuotomis ir prakilniomis manieromis. Tačiau pernelyg lieknas kūnas gali liudyti ir tai, jog žmogus žiūri į jį iš aukšto, nevertina jo. Emocinė sveikata niekada nedera su kraštutinumais. Liesas kūnas lygiai taip pat gali liudyti sutrikusią energinę apykaitą jame, kaip ir nutukęs. Tarp šių kraštutinumų yra „pilnakraujis“ žmogus, kurio kūnas jam yra pasitenkinimo šaltinis.
Stengdamiesi numesti svorį laikydamiesi dietos, žmonės vadovaujasi tam tikru požiūriu ar jausmu. Pats savaime svorio padidėjimas ar sumažėjimas pagrindo tuo mėgautis vargu ar gali suteikti. Tik tuomet, kai savo kūnas jaučiamas ir vertinamas vien tik atitikimo „idealiam svoriui“ požiūriu, pirmoji kylanti mintis — apie dietą. Tiesa, svorio sumažinimas tam tikrais atvejais pagerina pusiausvyrą tarp kūno masės ir jo turimos energijos. Šiuo atveju tikroji problema yra ne pats svoris, o energijos trūkumas. Būtent jis kalčiausias dėl nuovargio, depresijos ir fizinio pasyvumo, nuo kurių kenčia daugybė žmonių.
Psichologiniu lygmeniu masės ir energijos neatitikimas atspindi pojūtį, jog jauna dvasia yra įkalinta sename svetimame kūne, kurį žmogus jaučia kaip apsunkusį, „išplerusį“ ir neatitinkantį vidiniam jaunatviškam savęs suvokimui. Emociniu išsivystymu toks žmogus yra tarsi vaikas, kuriam brandus kūnas yra per sunki našta. Atrodytų, kas gali būti paprasčiau, kaip tą naštą sumažinti su dietų pagalba? Koks beviltiškumas apima, kai paaiškėja, jog tai anaiptol nepadeda, mūsų lūkesčiai lieka nuvilti! Akivaizdu, kad mūsų tikrieji poreikiai buvo visai kiti. Biologiškai — tai mobilizuoti kūną pasitenkinimą teikiančiu fiziniu aktyvumu ir jį atitinkančiu kvėpavimu. Psichologiškai – siekti emocinės brandos ir susigrąžinti vienovę su savuoju kūnu.
Šiuolaikinė aklo sekimo dietomis banga atspindi infantilų siekimą pabėgti nuo kūno mirtingumo suvokimo ir paties kūniškumo. Tai – tam tikras nukrypimo simptomas mūsų kultūroje.