Avižos: skanus ir sveikas natūralus „dopingas“
Nepakeičiamas maisto ir gydomųjų medžiagų koncentratas, suteikiantis tiek energijos, kiek joks kitas maistas nesuteikia. Avižos padeda atgauti sveikatą ir sustiprėti sergant diabetu, širdies ir žarnyno ligomis. Jas turėtume vadinti vertingiausia grūdine kultūra.
Apie dvasią ir kūną stiprinantį avižų poveikį byloja labai seni šaltiniai. Jau Senovės Graikijos daktarai laikė jas liaudišku vaistu.
Siaurės Europoje avižos – avižų kruopos, košė, kisielius – 2000 metų buvo pagrindinis neturtingų žmonių maistas, teikęs ne tik jėgų, bet ir stiprybės. Juk avižos buvo pigiausi javai. XVIII a. pabaigoje paplito bulvės – tada avižos buvo išstumtos į tvartus arkliams.
Šiuolaikiniai natūralių gydymo metodų entuziastai vėl atrado šį „vaistą“, teikiantį ne tik sveikatos, bet energijos bei gyvenimo džiaugsmo.
Kodėl avižinė košė tokia ypatinga? Ne veltui avižos pirmiausia įtraukiamos į sveikstančiųjų po sunkių ligų ar operacijų valgiaraštį. Jos gerina kasos ir kepenų veiklą.
Avižose labai nedaug natrio (valgomosios druskos), todėl jos tinka sergantiesiems inkstų ligomis bei turintiesiems aukštą kraujospūdį.
Jose nemažai augalinių estrogenų, reguliuojančių hormonų pusiausvyrą.
Avižose yra sudėtinių angliavandenių, iš kurių susideda fruktozė, todėl jos naudingos diabetikams. Mat fruktozė žmogaus organizme perdirbama be insulino. Yra netgi sukurtas gydymas avižomis, mažinantis gliukozės kiekį kraujyje.
Virškinimą avižos veikia keleriopai. Jos subalansuoja rūgčių ir šarmų pusiausvyrą. Be to, vandenyje tirpiose maistinėse skaidulose (o jų 100 g avižų – net 3 g) yra vadinamųjų beta gliukanų. Jie labai brinksta, tačiau nesuvirškinami. Tai reiškia, kad visame kelyje, kuriuo mūsų organizmo viduje eina suvalgytas maistas, jie „sugeria“ viską, kas tik įmanoma – skrandžio rūgšties perteklių, kenksmingas medžiagas, bakterijas – ir patikimai nugabena iki išeinamosios angos. Štai kodėl avižos tinka įvairiausiomis skrandžio ir žarnyno ligomis sergantiems suaugusiesiems ir gelbsti nuo vaikiško viduriavimo. Be to, skaidulos „pririša“ tulžies rūgštį ir veikia cholesterolio gamybą, todėl stropiai valgant avižas mažėja cholesterolio lygis.
Šį gydomąjį poveikį dar sustiprina avižų gleivės. Tačiau vadinamieji avižų klijukai gydomiesiems tikslams turi būti ką tik paruošti, mat beta gliukanai labai greit suyra.
Skaičiuojame avižų turtus: jokie kiti javai nė iš tolo neprilygsta šiam energijos šaltiniui – avižos tiesiog kimšte prikimštos sveikų medžiagų.
Pirmiausia jose labai gausu biologiškai aktyvių medžiagų, padedančių išvengti vėžio ligų (proteazės inhibitoriai, fitino ir senolio rūgštys, fitosterinai ir saponinai).
Baltymų avižose -12-20 proc., avižos ne tik baltymingiausi grūdai – jų baltymai, palyginti su kitų grūdų, itin vertingi. 100 g avižų patenkina šešių (iš aštuonių) gyvybiškai svarbių aminorūgščių dienos poreikį. Kukurūzuose ir kviečiuose tėra tik viena tokia aminorūgštis, o miežiuose ir rugiuose – nė vienos. Kartu su pienu ar grietinėle organizmas visiškai aprūpinamas baltymais.
Avižos tris keturis kartus lenkia kitus grūdus riebalų kiekiu, o kai kuriose dripsniams gaminti naudojamų avižų rūšyse yra iki 10 proc. riebalų. Juose itin didelė širdžiai ir kraujagyslėms naudingų nesočiųjų riebalų rūgščių, tarp jų ir linono. dalis.
Nereikia gailėti pagyrų ir avižose esantiems angliavandeniams. Mat bręstant grūdams, susidarant gemalui ir jau juos iškūlus, veikiant enzimams, imamas skaidyti juose esantis krakmolas. Tada susidaro ypač lengvai virškinamų ir laibai greitai į kraują patenkančiu medžiagų. Štai kodėl avižos puikiai tinka kūdikiams ir ligoniams.
Švariausias natūralus „dopingas. Avižų teikiamą energija žmogaus kūnas labai greitai gali pasitelkti, todėl tuo naudojasi ir sportininkai: avižos yra švariausias natūralus „dopingas“, stiprinantis raumenų jėgą.
Daug mineralų. Avižose kur kas daugiau kalcio, geležies, mangano, silicio ir cinko negu populiariuosiuose javuose, be to – gausu magnio.
Nemažas kiekis B grupės vitaminų, ypač vitaminu nuo streso vadinamos pantoteno rūgšties bei folio rūgšties, atnaujinančios ląsteles. O tiamino kiekis toks, kad 100 g avižų patenkina 40 proc. jo dienos normos. Suprantama, nervų rezginys tuo tik džiaugiasi. Be to, avižose esantis tiaminas yra itin stabilus, tad perdirbant grūdus į dribsnius jo lieka net 80 proc, o apdorojant kukurūzus, kviečius ir miežius didžioji jo dalis suardoma. Be to, pati gamta avižas apdovanojo šviežumą išsaugančia medžiaga – vitaminu E. Šis vitaminas neleidžia oksiduotis, taigi ir apkarsti avižose esantiems vertingiesiems riebalams.
Valgis aktyviems. Taigi avižos ne tik ligonių maistas. Ryškiausiai jų poveikis pasireiškia, kai jų gauna iš treniruočių ar muzikos mokyklos, baseino ar savaitgalio iškylos grįžę vaikai ir, žinoma, mes po dienos darbų. Tada avižose esančios medžiagos optimaliausiai skatina regeneraciją ir palaiko gerą nuotaiką. Ne veltui šiomis dienomis dažniausiai pusryčiams valgomų javainių atradėjas Maximilianas Bircheris Benneris rekomendavo juos vakarienei.
Suprantama, kad vertingiausios pilno grūdo avižos. Gemale ir luobelėje yra 85 proc. visų vitaminų, 60 proc. vertingųjų baltymų bei visos mineralinės medžiagos ir mikroelementai.